Apie Žemės išsaugojimo problemas - 2 interviu

Šiandien žurnalistė N. ir mūsų žvaigždė R. susitiko ne žmonių pritvinkusioje kavinėje, o pievutėje. Sėdejo ant pernykštės žolės ir kalbėjosi

Ar dalyvavote akcijoje "Žemės valanda"?

Ne. Klausiate kodėl? Nu žinokit, apsikiaulinau, nepasidomėjau, kada ji bus. Iš dalies tai ir organizatorių bėda - nė vienas iš mano šeimos narių nežinojo, kada tas šviesas išjungti, reiškia, organizatoriai nepakankamai išreklamavo. Nesudomino "klientų".

Tačiau jums rupi Žemės gerovė?

Žinoma, kad rūpi! Juk Žemė - mano namai.

Kaip jūs prisidedate prie jos tausojimo?

Paprastai. Tvarkausi kaip savo namuose.

• Visų pirma, nešiukšlinu. Ju savo namuose taip pat šiukšlių nemėtau, kur papuola, nes pačiai rinkti reikės. Taip ir visur kitur. O yra žmonių, kurie numeta šiukšlę bo jokios atsakomybės. "kas čia, viena kita šiukšlelė!". O jei mes visi taip darytume? "galiu šiukšlint kiek noriu, vistiek pavasarį bus akcija "Darom" ir viską surinks". mes šiukšliname dėl to, kad žinome, jog mums jų nereikės surinkti. Kaip, pavyzdžiui, mokykloje būna kokios akcijos, reikia plakatus piešti. Labai daug mokinių "nusimuilina", nes žino, kad vistiek jiems nereikės piešti. Jų neprivers. O kažkas visada viską daro. Nes žino, kad vistiek reikės, kas, jei ne jis, padarys?..
• Antra, taupau elektrą. Buvo ta akcija, taip, gražu, kai visos Lietuvos (ar viso pasaulio, nežinau, labai jau patylom kalbama buvo) šviesos užgesintos. Tačiau aš savo šviesas esu užgesinusi maždaug 19 valandų per parą. Tai vis šis tas.

2004 m., kai stojome į ES, buvo akcija, kurios metu reikėjo įjungti visas šviesas, ar net kaimyno tvartą padegti - kiekvienam pagal charakterį. Ką galite pasakyti ta tema?

Cha. Mat tada nereikėjo Žemei pailsėti, jo? Tada jos tausoti ir globoti nereikėjo. Buvo ir taip gerai. Kodėl Žeme susirūpinta tik tada, kai rimtai jau nebegerai? kaip, pavyzdžiui, visa giminė pas močiutę susirenka tik per jos laidotuves. O gal ji norėjo ir anksčiau anūkus vėl pamatyt?! Kodėl tada jos niekas nelankė?! O į laidotuves nenuvažiuoti irgi nei šis, nei tas. "ką žmonės pasakys?" Tu ne dėl žmonių, dėl močiutės važiuok!! Ir su Žeme - susirūpinta, kai padėti jau labai sunku. Na, jeigu taip...

Jūs taip užsidegusi dėstote savo mintis, aš net sekantį klausimą pamiršau.

Ir man taip būna. Tai vadinu "auksinės žuvelės sindromas". Klausiate kodėl? Auksinės žuvelės (taip, tai žuvies pavadinimas, ne vien tik pasakų herojė. tik, gaila, ji norų nepildo) atmintis trunka 3 sekundes. Tam naudoju įvairius lapukus, užrašų knygutes ir panašius daiktus. Tau irgi patariu.

Ačiū už pokalbį.

kaip iš tavęs - 5 litai. (juokiasi)

Na, mūsų pokalbis baigtas. Iki susitikimų kitais kartais.

Jūsų ir tik

jūsų,

N

Interviu su manimi

Šįkart nežymi, bet galbūt turinti potencialą, žurnalistė R. kalbins savo bendravardę neaiškios paskirties elito žvaigždę, arba tiesiog asmenybę - R. Jaukioje, kažkurioje pasaulio vietoje esančioje kavinukėje mintys sukosi apie viską: gyvenimą, prasmę, religiją... Paskaitykit ir patys įvertinkit...

Sveika, R.! Žmonės kalba, kad esi visų galų meistrė. Ką tu į tai?

Hmm... Jei kalba, tai gal žino... Pati taip savęs nevertinu. Aš dar daug ko nemoku. Pvz.: pamačius lūpdažį ir akių tušo buteliuką, neiškart pasakyčiau, kuris yra kuris. Negaliu šitaip drąsiai apie save manyti. Sąžinė neleidžia.

Kartą girdėjau (ar ne per radiją pranešė?), kad tiki prietarais, horoskopais ir panašiais dalykais... Tai tiesa?

Na, kaip čia pasakius... Lyg ir taip. Paprasčiausiai visur ieškau sistemos. Algoritmų, pasikartojimų, matematinių išskaičiavimų, ir panašių briedų. (Net per radiją pranešė?! Eik tu sau! Aš darausi įžymi!)

Ką tau reiškia pripažinimas? Ko tu sieki veršdamasi į elitą?

Ačiū už klausimą. Pripažinimas - tai kitų žmonių patvirtinimas, kad egzistuoju gyvenu. Aš nesiveržiu į elitą. Elitas, tai tokių žmonių bendruomenė, kurie gyvena iš skandalų. Tuštybės. Helio pripildyti balionai. Jie kyla, kyla, kyla, kyla, kyla, kol galiausiai sprogsta. Tada paprasti mirtingieji aptenka jų liekanomis, bet neilgai, tol, kol sprogsta kitas balionas. Ir vėl dainelė iš pradžių.

Tai ko tu sieki?

Aš gyvendama siekiu, kad nereiktų gailėtis. Kas turėta galvoje, kai buvo ištarta (o gal ir nebuvo, nežinau):"gyvenk, lyg tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena"? taigi paskutinę kelionės į užsienį dieną mes tampam drąsūs. Mes nebebijom pasakyti žmonėms to. ką jaučiam, nes žinom, kad su jais tikriausiai niekada nebepasimatysime ir mums neteks raudonuoti dėl atvirumo ar dar kokio nors velnio... O jei tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena, ką tu darytum? Aš tai elgčiausi drąsiai. Pasakyčiau vaikinui žydrom akim, kad jį myliu; geriausiai draugei - kokia ji brangi; padaryčiau tai, ko dar nesu dariusi, ką nors drąsaus (aš niekada nebuvau drąsi). Gyventi reikia drąsiai, kad netektų gailėtis, kad kažko nepadarei. O laikas bėga...


Kadaise užsiminei, kad gyventi - tai ne tas pats, kaip egzistuoti. Kur jų skirtumas?

Kaip tik laukiau šito klausimo. Egzistuoti - plaukti pasroviui. Gyventi - veikti ir nesigailėti savo neveiksnumo.

Kur toji gyvenimo prasmė?

Ji yra ten, kur mes ją susikuriame.

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Interviu baigiame. Ko palinkėtum skaitytojams?

Drąsos. Išdrįskit pasakyti draugui, kokie gražūs jo plaukai, išdrįskit nusimesti nuo savęs nereikalingą naštą, išdrįskit vieną dieną pasielgti kitaip. Išdrįskit pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis.

Trumpą šiandienos interviu baigėme. Galbūt jis sukėlė prieštaringų minčių laviną, ar Jums nušvito pasaulis būtent šito interviu dėka. O su mano bendravarde, pasirodo, ne elito žvaigžde, o gyvenimo prasmės ieškotoja, susitiksime kitais kartais. Iki!